Apie kortas

Kortų ir spėjimų tėvynė yra Egiptas. Jau Biblijoje minima apie sapnų aiškintojus ir burtininkus. Šiuo savo menu jie konkuravo su Moze ir buvo aukštai iškilę liaudies akyse.

Egipte dar žiloje senovėje žyniai vaidino svarbų vaidmenį vastybėje. Jie atstovavo karaliui ir tautai, buvo mokslininkai, teisėjai, gydytojai, astrologai ir pranašautojai. Savo spėjimams naudodavo kortas.

Septyni – buvo šventas žynių skaičius, taigi ir jų kortos buvo šiuo skaičiumi paremtos. Prie 3 x 7 = 21 paveikslo buvo pridėta po 2 x 7 = 14 kortų, visų keturių rūšių: čirvai (♥), būgnai (•), kryžiai (♣) ir vynai (♠). Keturis sykius po 14 yra 56, prieš šių dar pridėjus 21 su paveikslais yra 77 ir dar vienas kvailio paveikslas, be numerio, kaip žmonių neprotingumo simbolis.

Keturios kortų rūšys reiškė tam tikrus tautos luomus:

čirvai – dvasininkų luomą,
būgnai – pirklius ir amatininkus,
kryžiai – karius (o pats kryžius reiškė kardą),
vynai – žemdirbius.

Kortos naudotos tik spėjimui, o kad tiktų ir lošimui, ilgai niekas nepagalvojo.

Daugiausia kortų metimu užsiiminėjo žydai: šį sugebėjimą jie atsinešė iš Rytų, kur, kaip ir Aleksandrijoje, Egipte, jų buvo gausiai gyvenama. „Taro“ kortų pavadinimas – arabiškos kilmės. Italijoje spėjamosios kortos vadinasi „Naibi“, o Ispanijoje „Naypes“; abu pavadinimai yra arabiškos kilmės.

Šiaip kortos ilgai buvo retenybė Europoje, jos buvo primityvios ir tik nedaugelis tapytojų užsiėmė jų darymu.

Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.